origenas giesmių giesmės homilijos išgirsk giesmių giesmę skubėk ją suprasti origeno hermeneutikos įvadiniai fragmentai i giesmių giesmė yra meilės pokalbis o meilės pokalbio prašalaitis suprasti negali vienintelis būdas jį suvokti į jį įsitraukti tikras pokalbis kitaip negu debatai šnekalai ar keitimasis informacija laikosi dvigubu leidimo klausti noro atsakyti ir klausķmo atsako išklausymo judesiu klausymasis ir išgirdimas yra pokalbio prielaida suprasti gali tik tas kas atsiliepia atsiliepti gali tik tas kas leidžiasi užkalbinamas teksto interpretacija irgi yra pokalbio atmaina giesmių giesmės homilijos kaip tik skirtos padrąsinti tapti vienu iš tokio pokalbio dalyvių išgirsk giesmių giesmę skubėk ją suprasti intelligere ir su sužadėtine kartoti ką ji sako kad išgirstum ką išgirdo ir sužadėtinė hom i šis motyvas perskverbia ne tik giesmių giesmę aiškinančius tekstus bet slaptesniu būdu ir visą origeno homiletiką gana mįslingai tai nurodo von balthasaras garsiame įvade origeno raštų rinktinei dvasia ir ugnis origeniškuoju mąstymu prisidedama įgyvendinant mitvollzug jo vienintelį objektą dievą balsą kalbą žodį ir niekas kķta tik balsas nelygu ugninis kalavijas įsminga į širdį kalbā su nežemišku švelnumu į pasaulį šnabžda meilės paslaptis apie meilės paslaptis žodis yra paslėptosios tėvo grožybės sušvitimas ir atšvaitas į šio žodžio anonimiškumą įtrauktas ir origeno balsas norinčiam prabilti kaip pašnekovui neįmanoma išvengti anonimiškumo vien dėl to kad reikia būti pasiruošusiam nutilti kai išgirsi kito balsą o kalbėtis išgirsti suprasti atsiliepti ir vėl išgirsti reiškia pripažinti kad yra pašnekovus jungianti pokalbio prasmė bei rizikuoti savo subjektyvumu dėl pokalbio dalyko atsiduoti pokalbio dalykui rizikinga nes pokalbyje per tai kas neregima per balsą priartėja tai kas neregima meilė dievas balsas yra būdas dalykui ateiti bet drauge likti laisvam ir nesugriebiamam plg jn pasitraukusiam tolimam nesančiam comm in cant iii tad to kas perteikiama balsu negalima turėti ir šių homilijų klausytojas nėra kviečiamas sužinoti ar pasimokyti jis tik raginamas savyje atpažinti giesmės veikėją ir drauge su teksto aiškintoju ryžtis meilės pokalbiui besiskleidžiančiam interpretacijos veiksmu šitaip ir pačios homilijos tegali būti išgirstos turint po akių jų causa finalis sukurti erdvę tekstui suprasti taip kad su mūsų dvasine patirtimi jis įgautų santykį kritikos patvirtinimo arba įpareigojimo pokalbyje atsiskleidžia ne tik kitas kuris mus kalbina bet ir mes patys todėl pokalbis gali tapti savižinos prielaida didžioji graikų filosofijos tradicija savęs pažinimą suprato kaip galutinės nenykstamos tiesos ir sielos kelio į ją radimą platonui priklauso klasikinė tokio kelio formuluotė filosofijos vadovaujama siela atsisakanti juslinio pažinimo susitelkianti savyje ir ką nors tirdama pati viena kylanti ten kur viskas tyra amžina nemaru nekintama siela tada liaujasi klaidžiojusi šitokią jos būseną vadiname mąstymu mąstymo objektas čia yra pati siela savyje atrandanti iš ikižemiškojo gyvenimo atsimenanti tikrosios būties pažinimą mąstyti vadinasi atsiminti todėl sielai pakanka pačios savęs origeno bibliniuose komentaruose ir homilijose savęs pažinimo motyvas iškyla naujame kontekste ragindamas pažinti patį save origenas suvokia savo ryšį su graikiškąja tradicija comm in cant ii ir pripažįsta tokios savižinos vertę tačiau iš tiesų sielai jis rodo kitą kryptį atpažinti savyje dievo paveikslą ir suprasti kiek sielos padėtis atitinka dievo žodžio keliamus reikalavimus ibid negana to sielos transcendentalinė vienatvė pasirodanti mąstyme pralaužiama pažinti save ją ragina karštas sužadėtinio dievo žodžio balsas jis griežtas ir švelnus e n mė gnėv seaut n kal ęn gunaix n gg lxx jis pirmesnis už bet kokį savižinos spontaniškumą rašydamas apie senojo testamento giesmių origenas parodo kad kiekvienas vidinės pažan gos tarpsnis siejasi su dievo žodžio supratimu krikščioniui nesunku konstatuoti jog dabartinėmis žmonijos sąlygomis nepakanka polinkio į išmintį taip galėtume perteikti gr filosof a tarpininkavimo origenas neabejoja kad po adomo nuopuolio tiesa nesuieškoma kontempliuojant nekintamų idėjų spindesį ji pasiekiama tik per naują noetinį objektą apreikštųjų raštų inteligibilųjį pasaulį kalbama apie raštus kurie turi labai apčiuopiamą materialų pavidalą surašytą rašalu papiruse pergamente popieriuje plg jn jn tačiau vienas iš apreikštųjų raštų autorių paliko tokius žodžius dar daug ką turėčiau tau rašyti bet nenoriu rašyti rašalu ir plunksna jn kodėl ir ar įmanoma rašyti ne rašalu iki šiol šnekėjome labiausiai apie balsą besišaukiantį kito balso tačiau krikščionis balsą regi sustingdytą rašto raidėse o juk raštas turi kai ką siaubinga kuo jis iš tiesų panašus į tapybą mat jos palikuonys stovi kaip gyvi o jeigu jų ko nors paklaustumei jie labai iškilmingai tyli taip pat esti ir su užrašytomis kalbomis l goi galėtum pamanyti kad jos šneka ką nors suvokdamos bet jei tik kas jų paklausia apie ką nors iš to ką jos pasakoja norėdamas pasimokyti jos nuolat nurodo ką nors viena ir visuomet tą pat be to užrašyta kalba mėtoma ir vėtoma visur kur tiek tarp išmanančių žmonių tiek tarp tų kuriems visiškai nedera tad ji nežino su kuo privalo kalbėtis o su kuo ne nebyliam rašytiniam logos kontrastas yra tai ką filosofas brėžia gyvu žodžiu ęmyucov l gov klausytojo sieloje platoniškoji kritika čia iškelia dvi pagrindines rašyto teksto neigiamybes jis negali tapti pašnekovu ir negali apsiginti nuo neverto skaitytojo rašytinio žodžio tėvas autorius turėtų vis lydėti savo vaiką ir nuolat jį ginti t y teisingai aiškinti jo prasmę origenas tai žino jau apaštalas paulius sakė kad raidė užmuša kor o mirties tarnystė akmenyse įkalta ibid a jurėno vert maža to paulius išsako beveik platonišką perskyrą tarp rašto surašyto rašalu ir rašto kurį jis surašė gyvojo dievo dvasia gyvų širdžių plokštėse ibid origenas nuolat remiasi šiais posakiais raidė jam nebyli ir karti plg in num ix raštą gali skaityti tiek vertieji tiek nevertieji sed haec secundum litteram digni fortassis vel adspiciant vel audiant et indigni in levit i tačiau krikščionio padėtis ko gero net keblesnė negu platono tenka susidurti su dar stipresniu neprakalbinamumu krikščionių bendrijai akivaizdus nebylumo pavyzdys buvo senasis testamentas jo teisės ir kulto nuostatai bažnyčiai markijono mestas iššūkis tebegundė ir origeno įtvirtindamas katalikiškąją tradiciją ir gindamas biblijos integralumą origenas drauge pripažįsta kad senojo testamento prasmingumo klausimas rimtas ką krikščionims gali sakyti deginamosios aukos apipjaustymas tyras ir netyras maistas ko galima išmokti iš šokiruojančių istorijų apie negailestingas žudynes patriarchų daugpatystę incesto atvejus ir t t kaip senasis testamentas gali vėl prabilti naujai bendrijai tai tik dalinis raidės tylėjimo atvejis bet jo pakanka įsivaizduoti kokia aštri ši problema origenas mato vienintelę galimybę padėčiai pakeisti reikia nustatyti jungtį tarp rašymo ritinyje ir rašymo gyvu žodžiu platonas dievo dvasia paulius sieloje arba širdyje šiai jungčiai aptikti būtina sąlyga vidinė paties interpretatoriaus permaina nors tokia permaina pažodžiui vadinasi mąstymo atgrįžtis nuo raidės į dvasią ąpź toņ gr mmatov tź pneņma met noia comm in matth x ji nėra racionalus naujų interpretavimo metodų perėmimas metanoia mąstymo pakeitimas graikiškai galinti nusakyti sąmonės pokytį tiek į gera tiek į bloga naujajame testamente apibrėžtai reiškia ne tik mąstymo bet ir gyvenimo kelio totalų nukreipimą dievo link tiek mąstysenos tiek elgsenos posūkį nuo nuodėmės į teisumą atsivertimą atgailą atsivertimas nuo raidės į dvasią yra ir atsivertimas į viešpatį kuris yra dvasia kor reikia palikti sako origenas įprastą raidišką interpretuoseną ękdoc ir mokytis iš gyvojo žodžio ęmyucov l gov kuris pradžioje buvo pas dievą in matth x tas žodis jėzus kristus gyvasis žodis tad neatskirtas nuo raidės rašto kaip visiems regimas kūnas dengė į pasaulį atėjusio žodžio dievystę kurią suvokė nedaugelis taip raidė yra tamquam caroverbi dei et indumentum divinitatis eius tarsi dievo žodžio kūnas ir jo dievystės apvalkalas vadinasi rašte slypi vidinė dvasinė prasmė atitinkanti neregimąją dievystę raštas raidė balsas žodis prasmė drauge egzistuoja nesumišai ir neatskirtai origenas užsimindamas apie asmeninę patirtį teigia jog dvasinės prasmės paieška atveria kelią pačiam dievo žodžiui apsilankyti plg in joh ev in cant iv ir kt tiek pas asmenį tiek bendrijoje tikrasis šventųjų raštų logosas prasmė yra žodis dievas qeźv l gov in matth ibid vadinasi rašto skaitymas ir apmąstymas nėra tik kultūros visumos įprasmintas veiksmas rašte asmeniškai susitinkame tėvo sūnų tad įsiraidinęsis dievo žodis a jakštas nėra paliktas betėvis ir vienišas kitaip negu minima platono faidre žodžio tėvas pater verbi hom in gen xii nuolat lieka su savo sūnumi l gov jono evangelijoje byloja tas kuris mane atsiuntė yra su manimi jis nepaliko manęs vieno bei tėvas yra manyje ir aš tėve ši vienybė su tėvu garantuoja užrašyto žodžio galią aktualiai veikti skaitytojus klausytojus per dievo dvasią paakinti juos atsiversti ir žengti dvasios keliu raidės dvasios dvilypumas gali būti atpažintas kadangi analogija aptinkama pačiame rašto adresate žmoguje mozės knygų pradžioje matome jog jis kalba apie du žmones pirmą kuris buvo sukurtas pagal dievo atvaizdą į jį panašus ir antrą nulipdytą iš žemės molio šitai žinodamas apaštalas paulius aiškiau ir išraiškingiau parašė jog kiekviename žmoguje yra du žmonės apie vieną jų vidinį žmogų jis sako jog šis atsinaujina diena iš dienos o kalbėdamas apie antrąjį išorinį žmogų jis liudija kad tasai genda ir silpsta visuose šventuosiuose comm in cant prol išorinio ir vidinio žmogaus galimybes atitinka rašto skaitymas pagal raidę ir pagal dvasią plg kor išorinis žmogus regi rašmenis ir kodeksą pažįsta biblijoje vardijamus augalus ir gyvūnus vyną šulinius statinius jis regi lyti ragauja uodžia girdi aplinkinį pasaulį visos šios juslės minimos ir šventajame rašte origenas įsitikinęs kad bet koks kūniškos patirties aprašymas biblijoje yra nuoroda į vidinio žmogaus santykį su logosu kadangi vidinis žmogus turi jusles analogiškas toms kuriomis susiekiama su išorės pasauliu tikintysis askeze išsivadavęs iš kūno dominavimo dvasinių juslių dėka regi dvasines tikrenybes juslių analogija sukuria ryšį tarp išorinės ir vidinės patirties taip pat paaiškina galimumą suprasti raidę dvasiškai kūne gyvenantis žmogus negali pažinti jokio neregimo dalyko kitaip kaip perimdamas jų paveikslą ir panašumą regimųjų dalykų pagrindu todėl regimi daiktai turi galią simbolizuoti neregimus ir slėpiningus pvz mažutėlis garstyčios grūdas turi galią simbolizuoti dangaus karalystę mt negana to jis yra ir tobulo tikėjimo įvaizdis mt tad kasdienio gyvenimo daiktai ir reiškiniai ne vienu bet daugeliu atžvilgių turi savyje dangiškų tikrenybių atvaizdą ir panašumą plačiau apie tai comm in cant iii ši natūrali daiktų galia perteikti transcendentinę tikrovę taip pat vienu metu simbolizuoti keletą neregimų dalykų leidžia bibliją suprasti ne vienu būdu ir sukuria prasmės perteklių origeno pamėgtas alegorinis aiškinimas turėtų teksto prasmę sustingdyti ir pateikti kaip ką nors ką galima pasiimti tačiau aiškintojas mėgindamas atskleisti vis naujus kiekvieno žodžio slėpinius išgauna vis naujas prasmes ir prasmių santykius žodis žodis pasprunka kai manaisi jį laikąs rankose hom in cant i bene radikaliausiai nepaliaujamą prasmės vijimąsi išreiškia pastabos apie rom tekstą kokie nesusekami jo keliai apaštalas nepasakė pabrėžia origenas kad sunku susekti jo kelius bet kad neįmanoma susekti vos žmogus ras ko ieško jis vėl regi tai ką reikia ištirti jei savo ruožtu pasieks ir tai išvys dar naujų dalykų reikalingų tyrimo de princ iv net ir surašyto teksto prasmės neįmanoma sugriebti taip kad galėtum ją turėti tai gyvojo žodžio ir paties dievo dvasios dinamizmas logos atsiskleisdamas ir vėl dingdamas vilioja į tolesnį skaitymą akstinas tekstui aiškinti yra ne galutinis prasmės nustatymas bet visada išankstinis jos nujautimas sužadėtinio prezencija stipresnė kai reiškiasi jo absencija čia belieka priminti emauso istoriją perėjimą nuo išorės į vidų nuo raidės prie dvasios origenas daugeliu atvejų išreiškia ne konkrečių interpretavimo taisyklių seka bet įvaizdžiais paimtais iš paties šventojo rašto kunigų knygoje randami aukojimo aprašai suprantami kaip tokia nuoroda į paties aiškintojo veiklą įvaizdis netikėtas mūsų akims gal ir brutalokas interpretuotojas nėra mąslus stebėtojas įsižiūrėjęs į teksto raibulius jis lygus senojo testamento kunigui savo rankomis rengiančiam deginamąją auką dvasinis turinys nė tikinčiajam nėra savaime aiškus akivaizdus egzegezė prilyginama aktyvios pastangos reikalaujančiam sakraliam veiksmui į kurį įtrauktas ir aiškintojas ir jo besiklausanti bendrija prasmės paieška aukojimas keičia žodžio klausytojus jie virsta kunigais ir aukuru manau kad deginamajai aukai skirto veršio kailį lupa ir narius dengiančią odą pašalina kunigas nutraukiantis raidės gobtuvą nuo dievo žodžio ir atidengiantis jo vidų kuriame glūdi dvasinio supratimo spiritalis intelligentiae nariai ir šiuos žodžio vidinio pažinimo narius padedantis ne kokioje menkoje vietoje bet iškilioje ir šventoje tai yra ant aukuro kai ne nevertiems žmonėms gyvenantiems menką ir žemišką gyvenimą atskleidžia dieviškas paslaptis bet tiems kurie yra dievo aukuras kuriuose nuolat liepsnoja dieviška ugnis ir nuolat ryja kūną in levit i iš citatos matyti kad origenui rūpi ne filosofinis ar gnostinis bet sielovadinis tikslas jis stengiasi parodyti biblijos tekstų galią tapti veiksmingais dabarties laikiniame horizonte šis fragmentas nurodo autentišką rašto įgalinimo kontekstą bendrijos dievogarbą su ja sietina ir pagarsėjusi trijų rašto reikšmių teorija koegzistuojanti su bibliškesne raidės dvasios antinomija juk kaip žmogus sudarytas iš kūno sielos ir dvasios taip ir raštas kurį dievas yra taip sutvarkęs žmogaus išganymui de princ n rašto kūnas yra tekstas pats savaime skaitomas bendrijos pamaldose ir girdimas visų tikinčiųjų net ir blaškomų vidinių audrų siela moralinė prasmė reikalinga kol turime marų kūną kurį reikia tramdyti ir suvaldyti dvasią atitinka dievo išminties slėpinių prasmė būsimosios palaimos pažadai nesuvokiami žmogaus širdžiai jos suvokimu šventųjų sielos minta ne tik dabartiniame gyvenime bet ir būsimajame hom in num ix tad prasmės lygmenys atitinka bendrijos narių dvasinės brandos interpretacijos vyksmą bendrijoje jau anksčiau cituotas pavyzdys išreiškia savotišku prievartos įvaizdžiu jų yra dar ryškesnių kristus sako origenas pagausino duonos laužydamas kepalėlius mokiniai juos išdalijo susirinkusiai miniai kol kepalėliai sveiki niekas nėra pasotintas niekas nėra pastiprintas nei pačios duonos nepagausėja negausūs rašto žodžiai yra kepalėliai kurie turi būti aiškintojo sulaužyti sutrupinti nes kol raidė nėra apsvarstyta ir sulaužyta į gabalėlius jos prasmė negali pasiekti kiekvieno hom in gen xii viešai skambantys žodžiai išreiškia tai kas negali būti įvardyta dėl šios įtampos tekstas aiškinamas skeldėja trupa homilijose origenas įsižiūri į singula paskiras frazes ir net žodžius kartais net užmiršdamas kontekstą nes kiekviename jų yra slėpinys reikia išgliaudyti kiekvieno žodžio žodį šitaip su trupintas tekstas pasirodo turįs jau minėtą prasmės perteklių būtent pasakojime apie duonos padauginimą kalbama apie per sseuma perteklių mk čia kaip tik iškyla antras platono priekaištas rašybai parašytasis išstatytas neišmanėlio ir nevertojo žvilgsniui jei bažnyčioje esama įvairių tobulumo laipsnių žmonių ir net nusidėjėlių tai pamaldose skaitomas rašto žodis pasiekia ir tuos kuriems nėra skirtas negana to jį gali skaityti net priešiškai nusiteikę žmonės tokie kaip celsas nuo kurio priekaištų krikščionybę gynė origenas jo atsakymas remiasi jau aptarta biblijos galimybe turėti daugelį prasmių ir užmegzti tiesioginį santykį su skaitytojo